Šiandien ketvirtadienis, dvidešimt antras sekmadienis po Sekminių, paprasta diena be pasninko. Evangelijoje mokiniai norėjo ugnimi nubausti samariečių kaimą, kuris nepriėmė Jėzaus. Jis juos sustabdė: Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti, o išgelbėti. Tai istorija apie mūsų pačių pyktį: taip lengva nuspręsti, kad kažkas nenusipelno gailestingumo, ir taip sunku prisiminti, kad ir mus kadaise gelbėjo be jokio nuopelno. Šiandien prisimename šventąją Anastasiją Romietę, gyvenusią Romoje trečiojo amžiaus viduryje, persekiojimų metu. Ji kankinio mirtimi mirė dėl Kristaus. Išliko atmintis apie jos tvirtumą ir tylią drąsą. Jos žygdarbis primena, kad ištikimybė Dievui kartais reikalauja paprastumo ir ištvermės. Mieli mano, tegul ši diena būna rami ir gera. Tegul sunkiuose pokalbiuose atsiras kantrybės vietoj dirglumo, o širdyje – vietos gailestingumui. Tegul jus laimina Viešpats ir saugo ramybėje. Šventoji Anastasija, melski Dievą už mus.