Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau pradėdamas naujus dalykus.
Kai kurie tapo įmonėmis.
Kai kurie — produktais.
Kai kurie išnyko.
Kai kurie, patirdami nesėkmę, išmokė mane daugiau nei kiti, kuriems pasisekė.
Ilgą laiką apie juos galvojau kaip apie atskirus projektus.
Tik daug vėliau supratau, koks iš tiesų vientisas buvo šis kelias.
Nuo televizijos ir radijo iki ankstyvojo interneto, nuo interneto bendruomenių iki platformų, nuo žiniasklaidos ir analitikos iki dirbtinio intelekto aš vis iš naujo grįždavau prie iš esmės tos pačios problemos:
kaip naudingai sujungti žmones, informaciją ir technologiją.
Mano kelias Bažnyčioje vystėsi greta šio darbo.
Jis neatitraukė manęs nuo mokslo ar technologijų.
Priešingai, dar vieną klausimą darė vis sunkiau ignoruojamą:
kam mes visa tai kuriame?
Technologija suteikia mums nepaprastą galią kurti sistemas, kurios veikia žmonių elgesį, institucijas ir visuomenes.
Kuo galingesnės tampa šios sistemos, tuo didesnė jas kuriančių žmonių atsakomybė.
Būtent šį požiūrį šiandien atsinešu į savo darbą.
Naujos technologijos mane vis dar žavi.
Vis dar esu pasirengęs eksperimentuoti.
Vis dar esu pasirengęs kurti dalykus, kurie gali nepavykti.
Tačiau po daugiau nei dvidešimt penkerių metų daug aiškiau suprantu, kad galutinis sistemos matas nėra vien tai, ar ji veikia.
Svarbiausia — ką ji daro žmonėms, kurie gyvena jos viduje.
Dar labai daug ką reikia sukurti.