Šiandien, ketvirtadienį, dvidešimtąją sekmininkių savaitę, Evangelija pasakoja, kaip Jono Krikštytojo mokiniai atėjo pas Jėzų su klausimu: Ar Tu esi Tas, kurio laukėme? O Jis atsakydamas nieko neįrodinėjo, tik tarė: pažiūrėkite, aklieji praregi, luošieji vaikšto, vargšai girdi gerąją žinią. Ir tyliai pridūrė: palaimintas, kas nepasipiktins Manimi. Taip paprasta ir taip giliai — tikėjimas atpažįstamas ne iš garsių žodžių, o iš to, kad šalia jo gyventi darosi šilčiau. Šiandien Bažnyčia mini šventąją Aureliją Regensburgietę, kuri gyveno dešimtame ir vienuoliktame amžiuje ir mirė 1027 metais Regensburge. Ji buvo atsiskyrėlė, tai yra pasirinko visai nepastebimą gyvenimą, paslėptą nuo akių, toli nuo triukšmo ir pagyrimų. Apie jos žygdarbį žinome nedaug, bet pats šis tylus stovėjimas prieš Dievą, diena po dienos, pasninku ir malda, jau byloja apie didelę drąsą ir meilę. Šventumas dažnai būna būtent toks — tylus, niekam nematomas, bet dėl to ne mažiau tikras. Mano brangieji, tebūna ši diena jums rami ir gera. Jei šiandien kas nors jūsų paklaus apie tikėjimą, neskubėkite įrodinėti, tiesiog papasakokite, ką gero Viešpats jums padarė. Tešventoji Aurelija, tylios maldos moteris, padeda mums vertinti paprastas minutes, praleistas su Dievu ir su artimaisiais. Viešpaties palaiminimas tebūna su jumis, ir ramybė jūsų širdyse.